Reklamose turėti augintinį atrodo labai paprasta: neturinčios rūpesčių, besišypsančios šeimos leidžia laiką su kvailiojančiais ir aplink be pavadėlio lakstančiais šunimis arba šunys sėdėdami nuošaliau dėmesingai stebi futbolą žaidžiančius vaikus. Realybė dažnai yra šiek tiek kitokia.
Neseniai gyvūnėlių prekių parduotuvėje sutikau moterį su labai judriu jaunu bokseriu. Atrodė lyg stebėčiau labai jau sudėtingą valso šokį, kurio dalyviai buvo reguliuojamo ilgio pavadėlis, pernelyg energingas šuo ir gana pasimetusi šeimininkė. Kol jie sugebėjo nueiti iki kasos, šunų sausainių lentyna buvo tik viena iš „nukentėjusiųjų“, o šeimininkė buvo gerokai įpykusi. Kadangi savo šunis buvau palikęs namuose ir turėjau tik vieną prekę, nusprendžiau pasisiūlyti jai padėti. Tai, ką ji man atsakė, buvau girdėjęs jau tūkstančius kartų:
- Jums padėti? Jei norite, galiu jį palaikyti kol sumokėsite…
- Ačiū, nereikia. Šunis auginu visą gyvenimą.
Kaskart, kai tai išgirstu, jaučiuosi susierzinęs. Norėjau tai poniai pasakyti, kad man nesunku jai padėti, tačiau, manau, kad tuo momentu tai ją būtų tik dar labiau suerzinę ar gal net sugėdinę. Bet kaip galime paaiškinti kitiems šunų savininkams, kad nereikia bijoti prašyti pagalbos?
Galbūt būtų naudinga pažvelgti į situaciją iš kito kampo. Mano mama atliko „mamos“ vaidmenį, atrodo, visą savo gyvenimą. Būdama mama tuo pačiu ji buvo taksi vairuotoja, planavimo karalienė, seselė, teisėja ir patarėja bei dar daug kitų asmenų viename. Tačiau labai abejoju, kad vaikams rimtai susirgus, turint elgesio problemų ar nesklandumų mokykloje mano mama sakytų, kad jos gyvenimiška patirtis leidžia jai atlikti ir profesionalios daktarės, psichiatrės ar mokytojos vaidmenis. Tiesą sakant, viena iš savybių, dėl kurios mano mama buvo tokia puiki, tai jos pasiryžimas ieškoti profesionalų pagalbos, vos tik mums reikėdavo ko nors, ko ji nesugebėdavo duoti. Kaip tai galėtume pritaikyti gyvūnų savininkams?
Visą gyvenimą auginant naminius gyvūnėlius galima išmokti labai daug apie džiaugsmą, kurį jie mums suteikia, tačiau kvalifikuotas profesionalas sugeba draugystę su jūsų augintiniu paversti pilnavertiškesne.
Vidutinis asmuo dažniausiai gali išsiaiškinti, kaip išmokyti tokių komandų, kaip „sėdėk“ ar namų taisyklių. Tačiau ką daryti, jei šuniukas, jums artinantis prie jo maisto dubenėlio, ima urgzti? Arba kai nenustoja tempti už pavadėlio? Arba per šiurkščiai žaidžia su kitais šunimis ar jumis? Kartais tiesiog reikia pasitarti su profesionalu. Ir tai nėra nieko gėdingo. Tai nereiškia, kad jūs esate prastas šuns šeimininkas, priešingai – galiu surizikuoti ir spėti, kad po darbo su profesionaliu šunų dresuotoju ar gyvūnų elgesio specialistu, jūs patys tapsite daug geresniu šeimininku savo augintiniui, negu buvote prieš tai.
Leave a Reply