Šunims stresą keliantys dresavimo metodai

Pasak tyrimų, kai kurie dresavimo metodai gyvūnams gali sukelti nemenką stresą.

Sunkiai suvaldomų šunų šeimininkams kartais gali atrodyti, jog stipresnis pavadžio patempimas ar griežtas išbarimas yra vienintelis būdas nuraminti nepaklusnų augintinį. Tačiau, pasak naujo tyrimo, tokie šuns auklėjimo metodai gali gyvūnui sukelti psichinę traumą ir neigiamai paveikti jo bendrą būseną.

Šio tyrimo metu buvo pastebėta, jog dresuojant šunis griežtomis priemonėmis 15 kartų padidėja tikimybė, jog jam pasireikš streso simptomai, lyginant su šunimis, kurie dresuojami švelniomis priemonėmis, pavyzdžiui, naudojant skanėstus ar ramų balsą. Taip pat buvo pastebėta, jog švelnesnėmis priemonėmis dresuoti šunys yra laimingesni bei turi tvirtesnį ryšį su šeimininkais. Šis tyrimas paneigia 1970 metais Barbaros Woodhouse išpopuliarinto, ir iki šiol plačiai visame pasaulyje naudojamo, valdingo dresavimo stiliaus naudą (šį stilių naudoja net Cezaris Milanas, garsusis šunų užkalbėtojas).

Vis dėl to, tyrimas vertinamas kontraversiškai. Kai kurie ekspertai teigia, kad naudojant tik teigiamus dresavimo metodus šuo gali pilnai neįsisavinti priimtino elgesio ribų ir tapti pernelyg išlepintas. Tyrimo, kurio rezultatai spausdinami „Journal of Veterinary Behavior“, metu buvo stebimos dvi šunų dresavimo mokyklos. Viena daugiausia naudojo griežtus metodus, kai gyvūnas yra verčiamas atlikti užduotis naudojant jam nemalonias priemones, pavyzdžiui, tampymą už antkaklio, griežtą ir garsų rėkimą, arba fizinį stūmimą mokant atsisėsti.. Tuo tarpu kita mokykla naudojo teigiamas priemones, tokias kaip skanėstų davimas, glostymas, gyrimas ar žaidimai šuniui teisingai atlikus užduotį. Buvo stebimi įvairiausių veislių ir amžiaus šunys, priklausantys įvairiausių socialinių klasių šeimininkams. Visi jie buvo dresuojami kelis mėnesius ir lankė pažengusiųjų lygio pamokas. Tyrėjai stebėjo, kaip abi grupės atlieka įvairias užduotis, pavyzdžiui, paklūsta nurodymui sėsti arba kaip elgiasi vedami už pavadėlio. Jie taip pat atkreipė dėmesį į šunų kūno kalbą bei šeimininkų elgesį.

Paliepti sėstis, griežtu metodu dresuoti šunys parodė žymiai daugiau streso požymių, pavyzdžiui, burnos laižymą (38 procentų atvejų, palyginus su 8 procentais atvejų kitoje grupėje), žiovulį (12 procentų, kitoje grupėje – 0), susikūprinusią kūno padėtį (46 procentai, prieš 8proc. kitoje grupėje). Beveik kas dešimtas (8 procentai) griežtos dresavimo grupės šuo drebėjo ar inkštė, kai tuo tarpu švelnaus dresavimo grupėje taip nesielgė nei vienas.

Iš viso 65 procentai griežtai treniruojamų šunų parodė bent vieną su stresu susijusį veiksmą, palyginus su tik 8 procentais tų, kurie buvo dresuojami švelniais metodais.

Be to, šunys, dresuojami naudojant skanėstus, žymiai daugiau žvilgčiojo į savo šeimininkus. Toks elgesys yra interpretuojamas kaip kvietimas vizualiai bendrauti, ir yra laikomas gerų santykių ženklu. Taip elgėsi beveik devyni iš dešimties švelniais metodais dresuojamų šunų, tuo tarpų kitoje grupėje tokių gyvūnų buvo tik trečdalis.

Stebint vedžiojimą laisvu pavadžiu griežtai treniruojama grupė ir vėl pasirodė prasčiau. Pažemėjusi laikysena pastebėta 15 procentų atvejų, lyginant su keturiais procentais kitoje grupėje. Švelniais metodais treniruojami šunys ir šįkart į šeimininkus žvilgčiojo dažniau (63 proc. atvejų lyginant su 4 proc. griežtoje grupėje)

Tyrimui vadovavusi Aix-Marseille universiteto profesorė, daktarė Florence Gaunat teigia „Mes pastebėjome, jog griežtas dresavimas daro neigiamą įtaką šuns ir šeimininko bendravimui. Jis taip pat kenkia šuns gerovei, nes paklusnumas ir gerovė turi tiesioginį ryšį. Taip pat kyla ir etiškumo problema., Visoms šalims reikia šunų, paklūstančių žmonių kontrolei, tačiau mano manymu, reikia labiau kreipti dėmesį į tai, kaip ši kontrolė pasiekiama. Tyrimas paskatino mus daugiau galvoti apie šunų gerovę.“.

Kita vertus, gyvūnų psichologas ir knygos „Tobulas šuo“ autorius daktaras Rodžeris Mugfordas teigia, jog griežtas dresavimas turi savo pliusų, o kliovimasis vien tik švelniais metodais gali išauginti išlepusius ir blogai besielgiančius. Pasako jo „tai šiek tiek panašu į vaikų auklėjimą, į suvokimą, jog jiems reikia nustatyti ribas ir sakyti „ne“. Žinoma, nereikia naudoti žiaurių metodų, užtenka tiesiog nebūti itin nuolaidiems. Šunys turi būti mūsų draugai ir visada pasitikėti mumis. Tačiau jeigu mano šuo gaudo avis, šokinėja ant žmonių, vejasi bėgikus, ar skriaudžia kaimynų katę, jis jau nėra mano draugas, ir aš turiu neleisti jam to daryti.“ Teigia dr. Mugfordas. Pasako jo, „Šunys privalo jausti ribas. Dresavimo problemos taip pat atspindi platesnius ginčus dėl griežtesnio ir švelnesnio vaikų auklėjimų. Pataikaujančio ir nuolaidaus vaikų auklėjimo rezultatas – prastai išauklėti, išlepinti vaikai. Lygiai taip pat yra ir su šunimis. Šiuo metu pastebime ypač daug antisocialaus šunų elgesio, įkandimų, ir šunų be jokio kontrolės jausmo“

Šis tyrimas paskelbtas kaip tik tuo metu, kai vakarų valstybėse skiriamas padidintas dėmesys šunų psichologinei būklei bei pastebimas susirūpinimas jų elgesiu. Ankstesnis, 2012 metais atliktas tyrimas atskleidė, jog 80 procentų šunų turi vienokių a kitokių elgesio problemų. Be to, vis daugiau šunų yra diagnozuojamos fobijos, obsesiniai-kompulsiniai sutrikimai bei su išsiskyrimu susijusios problemos.

Griežtesnis šunų dresavimo būdas paremtas siekiu parodyti kas čia vadovauja. Žiauriausiais atvejais gali būti naudojami dygliuoti antkakliai, antkakliai su elektros šoku, ar net šuns kvėpavimą varžantys įtaisai (tyrime nebuvo stebimas nei vienas iš minėtų būdų).Tuo tarpu švelnesnis požiūris yra ne siekis įtvirtinti savo, kaip šeimininko, o kaip draugo statusą.

Taigi mums, šunų šeimininkams, lieka įvertinti tyrimų išvadas ir naudoti mums priimtinausią dresavimo būdą.

Komentarai